Kol sekuliarusis pasaulis daug kalba apie pasaulio pabaigą, tikintieji pasitinka adventą ir baigia minėti Palaimintojo Matulaičio metus. Vaikai, ypač našlaičiai ir beglobiai, buvo ypatingas jo rūpestis. Todėl šiuo metų laiku, kuomet Didžiausias iš Didžiausiųjų įsikūnys kaip pažeidžiamiausias ir gims ėdžiose, „Artuma“ nusprendė prabilti būtent tvartelio tema ir kalbėti apie lengviausiai pažeidžiamą socialinę grupę – vaikus. Tėvas marijonas Kęstutis K. Brilius pastebi: „Šiandienį žmogų dėl bedieviško gyvenimo ištikusi netvarka pirma ir labiausiai sugriauna Kristaus „mažutėlių“ pasaulį.“ Todėl sąžininga, kad Kūdikėlio Jėzaus laukimu gyvenanti „Artuma“ visa atsigręžė į kūdikius ir vaikus. O labiausiai tokius, kurie palikti vieni, nesvarbu, ar tėvų užsienyje („laikinai“), ar globos namuose… Tad jautriai svarstoma, kas tuomet dedasi palikto vaiko širdelėje.

Apie vaikus, ypač tėvų emigracijos fone, staiga imta kalbėti kaip apie savarankišką socialinę grupę, tarsi vaikas ir jo problemos nebūtų neatsiejamai susiję pirmiausia su jo aplinka, t. y. šeima ir jos problemomis. Patys vaikai apie savo bendraamžius, paliktus tėvų neapibrėžtam laikui, taip sako: „Jie tokie patys, tik truputį liūdnesni.“ Truputį? Mums būtina žinoti, jog ryšio su tėvais pažeidimas sukelia dvasinį skausmą ir – daugumai nemalonu tą pripažinti – net fizinius negalavimus. Kun. Danielius Dikevičius supažindina su migracijos motyvu, tarsi įrėminančiu visą Šventojo Rašto pasakojimą, aptaria, kodėl migruoja biblinis žmogus. Sesuo Viktorija Plečkaitytė MVS vaizdžiai pasakoja apie našlaičiu likusio pal. Jurgio Matulaičio vaikystę, lėmusią viso jo gyvenimo praktiką – rūpintis našlaičių šelpimu, mokyklų su bendrabučiais steigimu.

Tėvas Antanas Saulaitis SJ ieško atsakymo į klausimą, ar Lietuvos vaikų namų darbuotojams būdinga nuostata, jog su vaikais galima bendrauti kaip su žmonėmis. Taip nuo dvasinių svarstymų pereinama prie praktinių „projektų“ – vaikų globos namų likvidavimo. Kiek ir kokių žinote priežasčių, kodėl vaikus geriau auginti ne šeimose, o vaikų namuose? Antanas Gailius atsako, kad tik įsikalbėtų ir menkų priežasčių, t. y. nulemtų per menko mūsų tikėjimo… O svarių argumentų prieš pateikia vaikų raidos ir kiti specialistai. Kad šeima – vaikui gyvybiškai svarbi jo bendruomenė, patvirtina neįprasta Paulio Lemoine’o patirtis: nors ir valgo, emociškai apleisti vaikai neauga fiziškai. Taigi esama ne tik emocinių, bet ir fizinių padarinių, lemiančių vaiko raidą arba net jo mirtį! „Pernelyg ankstyvo atskyrimo nuo tėvų pasekmės vaikams yra tokios skaudžios, kad nebepataisomai iškreipia ne tik santykius su artimaisiais, bet ir visą tolesnį jų gyvenimą“, – antrina psichologė Zita Vasiliauskaitė.

„Jie liūdni net ir tada, kai juokiasi“ – tokių vaikų šiuo metu Lietuvoje turime apie 5100.

„Pagal institucijose gyvenančių vaikų skaičių, tenkantį šimtui tūkstančių gyventojų, esame vienoje iš blogiausių situacijų pasaulyje“, – skaudžiai primena dr. Ramunė Jurkuvienė ir kelia klausimą, kas atsitiko mūsų tautai, akivaizdžiai nykstančiai gyventojų skaičiumi, kad vaikai mums tapo nereikalingi, tarsi atliekami? „Šeimų stiprinimo programos nacionaliniu lygmeniu sunkiai gauna taip reikalingus tūkstantėlius, o lyčių lygybei puoselėti lengvai surandami milijonai.“ Ir iš tiesų, lyčių lygybės siekėjai paskutiniu metu ėmėsi tokių neadekvačių priemonių, jog šią vertybę galutinai diskreditavo. Apie tykančius vis subtilesnius šio reikalo pavojus rašo Algimantas Ramonas: „Tik pastabumu bei pilietiniu aktyvumu galime apginti mūsų – tėvų – teisę ugdyti vaikus pagal įsitikinimus.“

„Artumos“ redakcija skaitytojų akyse tikisi pasirodysiant klaustukus: O ką galime mes..?

Kalėdų stebuklas – kad pasidalyto džiaugsmo padaugėja dukart. Pavyzdžio semtis galima iš sutuoktinių Renatos ir Dariaus gyvenimo, kurį aprašo Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė: susidūrus su nevaisingumo problema, labiausiai juos šokiravo ne medicinos procedūros, o ciniškas požiūris į gyvybės atėjimą. Kai gydytojai pasiūlė dirbtinį apvaisinimą, pasitarę su kunigu, jie su meile įsivaikino du vaikus, brolį ir sesutę. Nors prireikė pusantrų metų, kol susiformavo tvirti ryšiai, pora viltingai liudija: „Šeimos vaisingumas nėra vien galimybė gimdyti.“

Šiame „Artumos“ numeryje baigiamas spausdinti Popiežiškosios šeimos tarybos parengtų katechezių ciklas „Šeima: darbas ir šventė“; jame kalbama apie tai, kaip pasiekti, jog šeimos gyvenime būtų mažiau daiktų ir daugiau buvimo, primenama, kad pora šeimos atmosferą turi sukurti iki atsirandant vaikams, o darbas negali vesti į namų apleidimą. Apie tai, kaip netikėtai sužadėtinių kursai tapo jaunavedžių susitikimais, prisiminimais dalijasi Kauno arkivyskupijos Šeimos centre jau treti metai susirenkanti jaunavedžių grupelė. Šios poros suprato: norint tvirtų šeimos santykių, reikia nuolat santuokoje „kelti kvalifikaciją“.

Kaip ir kasmet, gruodžio 10 d. bus teikiamos Nobelio premijos. Kas būtų galėjęs pamanyti, jog kadaise Nobelis mokėsi skurdžių mokykloje?! Apie šį unikalų mokslininką rašo Vanda Ibianska. Eglė Venclovaitė Šiliūnienė seka pasaką dideliems ir mažiems – apie paslaptingus akinius, o Dovilė Zelčiūtė pristato dėmesio vertą knygą apie vaikų atsakomybės pamokas. Peršalimų sezonui įsibėgėjus, gydytojas Petras negaili patarimų bei dalijasi patirtimi slaugant kūdikius ir vaikus: „Gydyti reikia ligą, dėl kurios karščiuojama, o ne temperatūrą.“

Artėjantis simbolinis ir be galo šventiškas metų laikas – Kristaus Gimimo iškilmės – prasideda adventu, tad „Artuma“ jį pasitinka dailininkės Elenos Kniūkštaitės „Advento vainiku“ viršelyje. Redakcija tiki, kad sutelktinis mūsų visų tikėjimas turi jėgos tapti vieno garstyčios grūdelio dydžio, kilnojančio kalnus… Tad „Artuma“ ta proga bando pasiūlyti iššūkį visiems tėvynainiams, o pirmiausia katalikams: ar galėtume per dešimtmetį išnaikinti visus kūdikių ir vaikų namus Lietuvoje?! Juk Kristus tvartelyje gimė ne tam, kad praktikuotume proginį dėmesį apleistiesiems – tikrai galime pasiekti, kad vaikų globos įstaigose mažėtų, kol visai nebeliktų (pvz., 2021 metais, kuomet švęsime 150-ąjį pal. Jurgio gimimo jubiliejų!).

Rūta LAZAUSKAITĖ